Garunas Tagijevas, dėl kurio tautybės ginčijasi prancūzai ir belgai, 1914 m. gimė Varšuvoje. Tėvas, tarnavęs gydytoju caro armijoje, žuvo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose ir mama su sūnumi pasitraukė į Belgiją.
Noreberas Kastere savo tėvynėje, Prancūzijoje, toks pat įžymus, kaip DArtanjanas, tačiau šlovę pasiekė ne mojuodamas špaga, o landžiodamas po giliausius žemės urvus.
Roaldas Amundsenas (Roald Engelbregt Gravning Amundsen) tais laikais, kai dar nebuvo sniego motociklų, GPRS ir kito keliautojams skirto gėrio, tapo pirmuoju žmogumi, pasiekusiu Pietų Ašigalį ir pirmuoju, kuris sugebėjo aplankyti abu žemės polius, nors jo mama ir siekė, kad sūnus neplaukiotų jūra, o taptų gydytoju.
Anglą Robertą Skotą (Robert Falcon Scott) į kelionę pastūmėjo nuotykių ir šlovės troškimas. Nor ir neturėjo jokios patirties Arktyje, tačiau trisdešimtmetis leitenantas, vėliau anksčiau laiko pakeltas į kapitonus, 1900 m. vadovybei padavė prašymą surengti poliarinę ekspediciją.
Arijoje, kurią kadaise niokojo vikingai ir paliko gilų spaudą kalaviju ir sagomis. Save iš vikingų kildinantis Severinas nuo vaikystės girdėjo pasakojimus, kaip vienuolis Brendanas iš karvių odų pagaminta valtimi nukeliavo į Šiaurines platumas ir savo akimis matė aisbergus.
Kai Turas Hejerdalas viešai išsakė mintis, kad anksčiau nei Ameriką pasiekė Kristupo Kolumbo karavelės ir tvirtai suręsti vikingų laivai, Europos ir Amerikos gyventojai galėjo bendrauti ir tam nereikėjo sudėtingų burlaivių ir kompaso, iš būsimojo keliautojo šaipėsi kas netingėjo.
Žaką Ivą Kusto (1910-1997 m.) turbūt galime laikyti žymiausiu XX a. keliautoju. Šis žmogus, kurio vardas jau tapo bendriniu, neatsiejamas nuo vandenyno tyrinėjimų,
Prancūzui gydytojui Alenui Bombarui buvo tik 28 metai, kai jis ryžosi mirtinai pavojingam eksperimentui – be jokių maisto ir vandens atsargų pripučiamu plaustu įveikti Atlanto vandenyną.