Kristupas Kolumbas – Europos klajūnas po Ispanijos vėliava

Kristupas Kolumas (Christopher Columbus ) g. 1451 m. spalį, mirė 1506 m. balandžio 20 d.) žymiausias visų laikų jūrininkas ir keliautojas, kurios vardas tapo bendriniu ir plačiai naudojamu prekės ženklu. Per savo audringą gyvenimą keliautojas patyrė šlovę, turtus, tačiau mirė skurde pamirštas savo amžininkų.

Kolumbas gyveno laikais, kai valdė Bažnyčia ir karalius ir tik nuo jų valios priklausė, kas gyvens, kas mirs, kieno vardas bus išrašytas aukso raidėmis ant vardinio herbo. Iki šiol verda ginčai kokio tautybės buvo keliauninkas, nes plaukiojo su Ispanijos vėliava, tačiau kai kurie tyrinėtojai teigia, kad jis buvo portugalas, tačiau jei būtų prisipažinęs, niekas niekada nebūtų finansavęs jo ekspedicijos. Tais laikais, išsiųsti kelių laivų ekspediciją ieškoti neištirtų jūros kelių kainavo tiek pat, kiek šiandien surengti skrydį į kosmosą.

Daug skirtingų vardų

Kolumbo tėvas Dominiko buvo nenuorama ir pakeitė daugybę profesijų. Duonos kąsniui jis uždirbdavo ausdamas, prekiaudamas audiniais, net buvo atidaręs smuklę. Mama Suzana Fontonarase tėvui dovanojo penkis vaikus. Kristupas buvo vyriausias. Kartu su juo augo Bartalomėjus, Džakomas, Džovanis, Palergino ir sesuo Biančinetas. Tiesą sakant, koie buvo tikrieji vaikų vardai pasakyti sudėtinga, nes šeima klajojo po Europą ir skirtingose valstybėse šeimos narius vadino skirtingai. Pavyzdžiui, Kolumbą Portugalijoje vadino Krištovanu, Ispanijoje Kristobalu ir tokius vardus rašė oficialiuose dokumentuose.
Kaip prabėgo garsiojo keliautojo vaikystė nežinoma. Tyrinėtojai nesutaria ir koks buvo atradėjo išsilavinimas. Tikrai žinoma tik tiek, kad jis jau gana jaunas pradėjo plaukioti po Viduržemio jūrą prekybiniais laivais.

Apie 1470 m. Kolumbas įsikuria Lisabonoje, Portugalijoje ir nuo šio momento jo gyvenimo kelias aiškesnis. Tikrai žinoma, kad jis plaukioja su portugalijos pirkliais ir buvo nusigavęs toli į Šiaurę. Pasiekė Didžiąją Britaniją, galbūt ir Islandiją. Karavelės, iškėlusios Portugalijos karaliaus vėliavą, pasiekdavo ir Kanarų salas bei buriuodavo šalia vakarinės Afrikos pakrantės. Keliautojas vedė turtingą našlę, kuri jam pagimdė sūnų. Uošvis, taip pat jūrininkas ir po jo mirties uošvė keliautojui atidavė seno jūrų vilko dienoraščius ir žemėlapius. Tais laikais, kai neegzistavo skaitmeniniai žemėlapiai, o žemės rutulys dar nebuvo skrupulingai nufotografuotas iš palydovų, tokie dokumentai buvo neįkainuojami.

1480 m. portugalai aktyviai ieškojo jūrų kelio į Aziją. Tokio noro rasti, kaip greičiau ir patogiau nukeliauti į tolimas karalystes paaiškinimas neturi nieko bendro su noru atrasti naujas žemes ir pažinti naujas kultūras. Tiesiog tais laikais prieskoniai buvo tarsi antra valiuta, o jei pridėtume prabangos prekes, šilką, kilimus, kurių į laivą telpa daug, paprasta suprasti, kad turinti žemėlapius ir žinant kurlink sukti bures kiekvienas reisas į tolimas žemes galėjo atnešti milžiniškus turtus. Kelio sausuma nebubo – jį užtvėrė galinga Osmanų imperija, kurios žemėmis negalėjo keliauti nė vienas krikščionis pirklys. Prieskonius ir kitas Rytų gėrybes tekdavo pirkti iš arabų pirklių, kurie savęs neskriausdavo. Europiečiams prekybininkams likdavo tik trupiniai. Portugalai nusprendė, kad bus paprasčiau apiplaukti Afriką ir pasiekti Aziją arabų nekontroliuojamomis jūromis.

Kelionės po dvarus

1483 m. Kolumbas, išnagrinėjęs uošvio žemėlapius ir perskaitęs visus tuo metu žinomus kelionų aprašymus nusprendžia, kad gali psiūlyt naują kelią į Aziją. Nors dauguma siūlė plaukti aplink Afriką, Kristupas ryžosi pasiūlyti karaliams surengti ekspediciją buriuojant tik į Vakarus. Jūreivis susitiko su Portugalijos karaliumi Žuanu II. Valdovas susidomėjo, sukvietė tarybą, kuriai vadovavo vyskupas ir aptarė pasiūlymus. Valstybės vyrai pasitarė ir nusprendė, kad keliautojo skaičiavimai klaidingi.
1485 m., spjovęs į nesupratingus portugalus, Kolumbas persikrausto į Ispaniją. Po metų jūreivis sugeba įsiprašyti į audienciją pas karalių Ferdinandą Aragonietį ir karalienę Izabelą. Valdovai, kaip ir jų kolegos iš Portugalijos, susidomėjo pasiūlymu, sukvietė tarybą ir nusprendė, kad … keliautojo skaičiavimai klaidingi. Pagrindinis argumentas buvo, kad jūreivio skaičiavimai prieštarauja Bažnyčios mokymui. Keliautojo vos nepaskelbė eretiku, o tai būtų reiškę ne kelionę per jūras, bet kelionę ant laužo. Visgi, nepaisant protingų patarėjų, karalius ir karalienė nusprendė surengti ekspediciją, tačiau tik po to, kai baigsis karas su maurais, kurie buvo užėmę dalį Ispanijos.
1488 m. viena moteris, ne keliautojo žmona, Kolumbui pagimdo sūnų Ferdinandą. Keliautojas pripažino vaiką, kaip savo sūnų ir po trylikos metų jį net paėmė į vieną iš plaukiojimų. Būtent Ferdinandas vėliau parašė tėvo biografiją, kuri ir tapo pagrindiniu žinių apie Amerikos atradėją šaltiniu.

Burės pakeliamos

1492 m. maurai buvo išvyti iš Ispanijos ir karalienė su karaliumi skyrė pinigus ekspedicijai. Jei Kolumbą, ieškantį Vakarinio kelio į Aziją, ištiktų nesėkmė, valdovai prarastų tik pinigus. Jei jūreiviui pasisektų, Ispanijos lauktų pasakiški turtai. Kolumbui jau iš anksto pažadėti vicekaraliaus, admirolo ir visų atrastų žemynų bei salų general gubernatoriaus titulai.

1492 – 1493 m. Pirmoji kelionė. Į nežinomas jūras išplaukia karavelės „Pinta“ , „Ninja“ ir keturių stiebų burlaivis „Santa Marija“. Visuose laivuose įsikūrė 90 žmonių.

1492 m. spalis – Kolumbas išlipa dabartiniame San Salvadore ir švenčia, nes jis įsitikinęs, kad pasiekė Aziją. Vėliau atrandamos Kuba ir dabartinis Haitis. Nors visą kelią Ispanijos pasiuntiniai stengėsi įžvelgti svarbiausius Azijos prekybos uostus, tačiau jie taip ir neatrado nė vieno didesnio miesto.

1493 m. iš dabartinio Haičio (keliautojas šią salą vadino Espanjola) Kolumbas pasuko atgal į Ispaniją. Kaip savo sėkmės įrodymą, jis į laivus susodino kelis indėnus ir krūvą vietinių daiktų. Bėda tik, kad aukso, ko troško jį siuntę valdovai, buvo tik trupiniai. Karalienę Izabelę sužavi keliautojo pasakojimai ir ji finansuoja dar vieną ekspediciją, kurios tikslas – įkurti koloniją.

1493 – 1496 m. Antroji kelionė. Šį kartą, kadangi naujai atrastos žemės jau buvo „beveik įsavintos“ ekspedicija buvo grandiozinė. Kelionėn leidosi 17 laivų, kuriuose plaukė 1400 naujo gyvenimo ir turtų ištroškusių tyrinėtojų ir užkariautojų. Karalienė Izabelė keliautojams įsakė visus sutiktus aborigenus atversti į krikščionybę.

Šios kelionės metu atrasta Dominika. Espanjoloje įkūrta nedidelė kolonija, kuriai vadovauti pasliko Kolumbo brolis Diegas. Keliautojas aktyviai prekiavo belaisviais ir iš Europos atsivežtus niekučius keitė į tikrą auksą. Kiek vėliau prie ekspedicijos prisijungė dar vienas Kristupo brolis – Bartalomėjus. 1496 m. birželį keliautojas grįžo Ispanijon.

1498 – 1500 m. Trečioji Kristupo Kolumbo ekspedicija. Ispanijos karalius ir jo sutuoktinė jau nebebuvo tokie dosnūs kaip anksčiau. Kelias į Aziją taip ir nebuvo atrastas, išlaidos didelės, o pajamos iš kolonijų negausios. Šio plaukiojimo metu keliautojas pasiekė Orinoko upės žiotis ir ištyrinėjo dabartinės Venesuelos pakrantę. Pažymėjimęs žemėlaypyje atradimus, jis pasuko Espanjolos link. Kolonija jau senokai tik vegetavo, o keliautojo broliai nesugebėjo sutvarkyti varge ir skurde gyvenusių persikėlėlių. Ši kelionė vos tragiškai nesibaigė visiems trims broliams. Karaliaus pasiuntinys juos sukaustė grandinėmis, atėmė visus pinigus, ir išsiuntė Ispanijon. Tiesa, karalius keliautojui grąžino visus pinigus, tačiau naujai, paskutinei, ekspedicijai, leidimo teko laukti keletą metų.

1502 – 1504 m.ketvirtoji, paskutinė, Kristupo Kolumbo ekspedicija. Keliautojas Nors keliautojas buvo šventai įsitikinęs, kad tyrinėja Indiją, tačiau atrado Martinikos salą ir tyrinėjo Cenrinės Amerikos pakrantes.

1506 m. gegužės 21 d. Kristupas Kolumbas mirė Ispanijoje, Valjedolidės mieste. Jo kūnas palaidotas Santa Dominge (Dabartinėje Dominikos respublikoje).