Šveicarija: kalnai jaunina kūną ir sielą

Bene vieninteliai „Ditmos projektai“ organizuoja keliones, kuriose telpa visa, kas geriausia: joga, vegetarinė mityba, kalnai… O jei dar pridėsime gryną orą, aukštą dangų, autentiškus Šveicarijos kalnų kaimus ir miestelius, pagaliau, puikių bičiulių ratą, turėsime nuostabią sveikatinimo programą.

Pavargusi nuo Vilniaus

Pavargusi nuo įtempto darbo ir miesto šurmulio, susikroviau kuprinę ir dvylikai dienų atsisveikinau su Vilniumi.

Kelionė (autobusu) į Šveicarijos kalnus vyko per Lenkiją, Čekiją (čia, apsistoję kempinge prie ežero, apžiūrėjome vieną didžiausių Čekijos miestų – Pilzeną, aplankėme alaus muziejų, kur paragavome tikro čekiško alaus). O jau kitą dieną mus pasitiko žavusis Šveicarijos kurortas Liucerna. Miestas prie didingo Keturių Kantonų ežero, kuriuo paplaukiojome, mums tapo tarsi vartai į margaspalvius (nuo žalios iki baltos spalvos) Šveicarijos kalnus…

Dvi dienas lietus maišėsi su šlapdriba, kalnų takeliai slidūs, tad keltu nusileisdavome į slėnį ir 5 km kulniuodavome į artimiausią miestelį – Adelbodeną, kur panardydavome po parduotuves (daugelį domino atpiginti kalnų batai), ieškodavome originalių suvenyrų arba jaukiose kavinukėse gerdavome kavą su grietinėle.

Šlapdriba nesušaldė

Vieta, kurioje atostogavome, buvo vos per 100 km nuo Liucernos. Privažiavę Adelbodeną, keltuvu pakilome į 2000m. aukštį (Engstligenalp), kur, labai netikėta, mus pasitiko Šveicarijos gražuolės – stambios žalosios karvės su tilindžiuojančiais skambalais po kaklu.

Atkeliavome. Ką tik su kuprinėmis ir lagaminais pakilome į 2000 m aukštį ir štai ką išvydome: žalią, baltų kalnų apjuostą ganyklą ir jaukias karvutes su skambalėliais.
Žmonės, gyvenantys šiame aukštyje, kur apstu karvėms tinkančių ganyklų, čia vis dar pagal senovines tradicijas gamina įvairių rūšių sūrius, varškę, sviestą. Visa tai mums pavyko ir paragauti, ir nusifotografuoti, ir nusipirkti… Kaime gyvena nedaug šeimų, ant vienos rankos pirštų suskaičiuotume, ir visi nuo ryto iki vakaro dirba: tręšia ganyklas, gano karves, užsiima sūrių gamyba, namų ūkiu. Ir, kas įdomiausia, toks gyvenimas čia vyksta vasarą, o artėjant žiemai, karvės lyg kalnų turistės genamos stačiais kalnų keliukais 2000 metrų žemyn į slėnį, kur peržiemoja, kad anksti pavasarį užkoptų tuos pačius metrus į viršų, į kalnuotąsias ganyklas… Taip laiko ratas sukasi…

Šiame autentiškame Šveicarijos kaimelyje lyg idiliškame paveikslėlyje prabuvome septynias nuostabias liepos mėnesio dienas, patirdami ir saulę, ir šaltį, ir sniegą (vienas rytas mus pasitiko šviežiai iškritusiu sniegu bei nuline temperatūra), klausydamiesi varpelių skambesio, gėrėdamiesi iš visų pusių slėnį apglėbiančiais kalnais.

Kalnų vaivorykštė

Į kalnus, pasiėmę sauso maisto davinį, išsiruošdavome kelioms valandoms kasdien. Nes kur kitur, jei ne čia pamatysi nuostabias panoramas, atsiveriančias tiesiog po kojomis. Ypač žaviai, pasilypėjus į vietinės reikšmės viršukalnes (aukščiausia vieta – 2700m), atsiveria vaizdas į žemai slėnyje stūksantį Adelbodeną, kas nejučiom primena M.K.Čiurlionio paveikslą „Karalių pasaka“, kur karaliai savo delnuose tarsi žmogiškos laimės simbolį laiko mažutę sodybą…

Aukščiausia viršūnė Adelbadeno rajone – apie 2700m. Nė vieno iš mūsų nekaustė baimė kopiant į viršų, tačiau lipant žemyn – keliems reikėjo padėti…
Bene labiausiai įstrigo pirmasis, gana energingas ir kiekvienam daug ką paaiškinęs žygis. Jaunas kalnų vadovas vedė, savaime aišku, savo žingsniu, vietomis net ristele pasileisdamas, o tai negalėjo vienodai žavėti visų keliavusiųjų, – taip natūraliai žmonės atsidalijo į tris atskiras grupeles: į pajėgiųjų, gal labiau patyrusiųjų grupelę ir į mažiau patyrusiųjų, o dar viena grupelė susidarė iš norinčių tiesiog saugiai pasivaikščioti ir pasigėrėti kalnais iš tolo…

Kriokliu, kuriame saulei šviečiant nuolat žaidžia vaivorykštė, pasidžiaugėme iš tolo, pėsčiomis leisdamiesi nuo 2000 m aukščio, taip vadinamu karvių taku. Nesimaudėme, tačiau rytais, panirdami į meditaciją, mintimis pastovėdavome po visa švarinančiu vandeniu.

Čiobrelių arbata

Vakarais mūsų, išalkusiųjų, laukdavo virėjų Rimos ir Dalios išvirta sriuba bei košė, o gerdami čiobrelių arbatą, pasirinktą tiesiog čia pat, Alpėse, dar kelias valandas vakarodavome. Arba šnekučiuodamiesi, arba tyliai dainuodami. Štai, – pamaniau sau, – kas tokiose išvykose svarbiausia – bendravimas. Būtent kelionėse sutinki panašių į save žmonių, su tokiais pat pomėgiais bei polėkiais, čia gali apie daug ką išsikalbėti ir tiesiog pabūti…

Rytais mus iš sąstingio žadindavo ramūs Tai tchi judesiai. Man, prityrusiai jogistei, iš pradžių gal labiau norėdavosi įprastų jogos asanų, tačiau netrukus ir aš pagavau bei pasinėriau į lengvą Taitchi judesį – šokį, kuris ne prasčiau už asanas mobilizavo bei ramino. Ir dar, kai tai atliekama gryname ore, iš už kalno smaigalio kylančiai saulei žvelgiant… Įspūdis nepakartojamas.

Nežinia, ar kalnas taip ir vadinosi KARŪNA, tačiau jau trečią dieną mes išvykome jos pasiimti. Prisimatuoti neteko, nes viena iš keliauninkių išsigando sniego,- apmaudu, tačiau teko leistis žemyn taip ir nepasiėmus karūnos…
Girdėjau, „Ditmos projektai“ organizuoja analogišką stovyklą Austrijos Alpėse, o rudenį gal dar ir Kryme (reikėtų sekti jų tinklapį). Jei tik nesutrukdys darbai, jei tik ištaikysiu dar atostogų, būtinai prisijungsiu.

Virginija