Taip, rizikuodamas gyvybe ir sveikata, prancūzas nusprendė įrodyti, kad žmogaus organizmo galimybės neištyrinėtos, o išgyventi galima pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Mokslininkai ir jūreivystės specialistai, išgirdę apie tokius planus, tik kraipė galvomis ir, geriausiu atveju, Bombarą vadino pamišėliu.
Pirmiausia gydytojas nusprendė savo sukiužusį laivelį, pavadintą „Eretiku“ išmeginti praktikoje. Kartu su patyrusiu buriuotoju Džeku Palmeriu 1952 m. gegužę jie išplaukė iš Monte Karlo ir dvi savaites ant gelbėjimo plausto teliūškavosi Viduržemio jūroje. Po šios mini kelionės, ekstremalas nusprendė, kad jo teorija teisingai ir jis sugebės įveikti ir Atlanto bangas ir audras. Deja, jo bendrakeleivis nusprendė priešingai ir atsisakė leistis į pavojingą plaukiojimą. Didijį Atlanto eksperimentą Bombaras pradėjo vienas.
Nuo 1952 m. spalio 19 iki gruodžio 22 d. prancūzas vienas ant gelbėjimo plausto plaukė vandenynu ir kovojo dėl savo gyvybės. Jis valgė žuvį, kurią pavykdavo pagauti, ir planktoną. Gėrė sūrų jūros ir, jei sėkmė nusišypsodavo, lietaus vandenį bei „sultis“, kurias spausdavo iš pagautos žuvies. Jį kamavo uraganai ir ne kartą tyrinėtojas buvo tik per plauką nuo žūties. Nepaisant visko, jam pavyko išgyventi. Tuo pačiu visiems, kurie vieni atsiduria jūroje toli nuo kranto, padovanojo viltį ir metodiką, kaip išgyventi net sunkiausiomis sąlygomis.
Grįžės namo jis parašė knygą „Savo noru išmestas už borto“, kurios pagrindinė mintis – jei atsidūrei sunkioje padėtyje, būk atkaklesnis nei jūra ir išgyvensi.