Tekstas istorinis pažintinis. Po to, kai Rusija okupavo Krymo pusiasalį, kelionės nerengiamos.

Sykį pabuvojęs „Ditmos projektų“ suorganizuotoje sveikatinimo kelionėje, negali likti abejingas jos naujai skelbiamam žygiui į Krymą. Šįkart ir vėl turistams siūloma jau ne sykį išbandyta triada: joga arba Tai chi, vegetarinis maistas ir kalnai (o Kryme dar ir jūra, stebuklas…). Taigi, jei žmogui joga yra svarbi tarsi antra oda, o kalnai bei jūra, atmetantys bet kokį falšą, yra artimi sielai, plius, jei jis valgo ne šluodamas viską iš eilės, o atsirinkdamas, tokia kelionė kaip tik jam. Žinoma, jei tik jis nėra išnaudojęs visų atostogų…

Krymui, ko gero, visi jaučiame vienokią ar kitokią nostalgiją – bent jau vieną ar du kartus tikrai esame pabuvoję Jaltoje ar kituose kurortiniuose miesteliuose. Į mūsų atostogų grafikus būtinai įsisprausdavo pasiplaukiojimas laivu nuo vieno taško į kitą, kad iki soties pasigrožėtume bekrašte jūra, pakrančių augmenija ar grakščia istorinių pastatų architektūra.

Vis dėlto Krymas – tai pirmiausia kalnai. Vien Ai-Petri kalnas, pakilęs virš jūros 1234 m., keliautojams žada didingų panoraminių vaizdų… Argi šiandienos žmogui užtenka prisifotografuoti apačioje, slėnyje?

O kaip romantiška pasižvalgyti po Didįjį Krymo kanjoną! Neskubiai žingsniuojant takeliu tarp kalnų, palei pat šniokščiančią upę, besižavint prabangia pietų augmenija, neįprastų formų olomis ir žaliais šlaitais, galima patirti daugybę nuostabių akimirkų. O jas paprastai apvainikuoja savanoriškos maudynės vėsiame (9-11 laipsnių) ir skaidriame vandenyje.

Nepakartojami urvai

Krymas dar garsėja ir unikaliais savo urvais. Pusiasalyje esanti plynaukštė Karabi Jaila lietuviškai vadinama Juodųjų arklių pieva. Ir iš tikrųjų – ten galima išvysti juodų arklių. Tačiau visiems keliaujantiems į tą kurortinio krašto rajoną įdomiausia aplankyti gamtinius urvus. Būtent šioje vietoje dauguma Lietuvos speleologų susipažino su paslaptingu požeminiu pasauliu. Urvai nėra paversti komerciniais objektais su bilietų kasomis ir laiptais, apšviestais spalvotų prožektorių. Keliaudamas nė neįtartum, kad po žeme šimtai karstinių urvų. Tik keletas urvų lengvai pastebimi, nes jie virtę kelių dešimčių metrų skersmens duobėmis, kiti urvai – tai beveik nematomos landos pievose. O giliai po žeme urvai išsiplečia į milžiniškas sales, labirintus, net su mažais ežeriukais, raibuliuojančiais nuo vandens lašelių, kuriuos „varvina“ stalaktitai.
Urvai Kryme lankomi jau ne vieną dešimtmetį, tačiau jie vis dar gražūs, švarūs. Gal todėl, kad besileidžiantys į požemių karalystę supranta, jog iš jos nieko negalima pasiimti, ir taip pat – nieko palikti.

Stalaktitų atspindžiai

Norintys pasidžiaugti požeminėmis erdvėmis su stalaktitais ir stalagmitais, pasigrožėti blizgančiais, lašančiais, skambančiais varvekliais, kolonomis, nusileidžia gilyn apie 20 – 40 metrų virvėmis, specialios įrangos pagalba. Be abejo, susitepa moliu, nusifotografuoja, ir laukia eilėje prie virvių pakilti į viršų.
Tarsi paprasta, tačiau, kad būtų drąsiau, reikia išmokti naudotis virvėmis. Tai kažkas panašaus, lyg koptume virve iki dvylikaaukščio namo stogo.
„Žmonėms arba patinka ši atrakcija, arba ne. Abejingų urvams nebūna“,- taip pasakojimą apie urvus baigia Rytis Alekna, VISI Turistų klubo veteranas, pirmą kartą urvus Kryme aplankęs 1983 metais ir tuos įspūdžius nuolat pakartojantis.