Džonas Kolduelas – meilė žmonai nuvedė per vandenyną

1946 m., kai demobilizavosi iš armijos, jis ilgam įstrigo Panamoje, nes po karo keleiviniai garlaiviai kursavo labai retai, o Australijoje buvusio kareivio laukė žmona Meri. Kai eilinį kartą negavo bilieto į keleivinį laivą, Kolduelas nusispjovė, pakeikė likimą ir, daug negalvodamas, nusipirko seną, jachtą, kuria pavadino „Pagonis“, kad būtų ramiau, knygyne įsigijo vadovėlį „Kaip valdyti burlaivį“ ir susiruošė kelionėn.

Iš uosto naujai iškeptas jūreivis išplaukė 1946 m. birželio 7 d. Pirmasis štormas vos nepasiuntė vandenyno dugnan laivo ir jo kapitono. O kiek sunkumų dar laukė – štilių, uraganų, liūčių. Dėl patirties stokos buvęs kareivis niekaip nesugebėjo plaukti numatytu maršrutu. Dar blogiau – po pors kelionės mėnesių eilinis štormas nuo denio nušlavė tiek navigacinę įrangą, tiek žemėlapius, tiek maisto likučius, kurių jau ir taip buvo likę menkai.

Kolduelui teko į skrandį kimšti viską, kas pasitaikė po ranka – vazeliną, batų tepalą, o po to ir pačius batus. Pusiau paskendusį laivą ir pusgyvį jo kapitoną kelias savaites nešiojo po okeaną kol neišmetė ant vienos Fidžio salyno salelės uolų. Keliautoją išgelbėjo vietiniai gyventojai ir pas savo mylimąją jis visgi nukeliavo, bet jau ne su „Pagonimi“.

Apie savo nuotykius buvęs kareivis parašė knygą: „Kelionė iš nevilties“.