Naujosios Zelandijos pilietis Hillary, gimė Oklande 1919 metų liepos 20 dieną. Iki iki 33 metų, kai jis įkopė į aukščiausią pasaulio kalną, įžymybės gyvenimas buvo gana nuobodus – netoli Oklando jis laikė bites. Tačiau britų ekspedicijos vadovas Johnas Huntas (Džonas Hantas) būtent E.Hillary išrinko paskutiniam kopimo į Everestą etapui, nes jis turėjo patirties Himalajuose ir buvo nepaprastai energingas ir stiprus.

Kitkoks buvo Norgay gyvenimas. Šerpas daug metų svajojo įkopti į Džomolungmą.
„Šerpų kalba Džomolugma turi kelias reikšmes. Viena iš jų – tai kalnų motina. Kita, tai kalnas, per kurį negali perskristi joks paukštis“, – prisimena šerpas, kuris keletą kartų mėgino įveiki Everestą. Paskutinis mėginimas buvo 1952 m., kai šerpas, kopdamas į šį kalną kartu su šveicarų ekspedicija rado erelio kūną. Paukštis nepajėgė perskristi atšiauraus milžiniško kalno. Tai buvo šeštasis Norgay nesėkmingas mėginimas. Alpinistams pritrūkos deguonies ir kvėpavimos apratų.

1953 m. anglai žygį parengė pagal visas karines taisykles. Buvo parengti maršrutų planai, įrengtos tarpinės stovyklos ir gegužės 29 d. į šturmą pakilo dvi poros – Norgay ir Hillary bei jų kolegos Čarlzas Evansas kartu su Tomu Burdilonu. Pastarieji įveikė pietinę kalno keterą, tačiau iki viršūnės taip ir nepakilo. Kvėpavimo aparatuose baigėsi deguonis. Visos ekspedicijos viltimi tapo Norgay ir Hillary. Alpinistai neapvylė kolegų ir viršūnę pasiekė.

„Aš stovėjau ant savo svajonių kalno ir supratau, kad nors pasiekiau svajonę, tačiau gyvenimas vis tiek tęsiasi“, – vėliau prisiminė Norgay.

Alpinistų likimai susiklostė skirtingai. Šerpas daugelį metų ramiai vadovavo alpinistų parengimui vietiniame institute.

Hillary dar keletą kartų leidosi į pavojingas kelionės, iš kurių žymiausia – 1958 m. transarktinis žygis, kai jis pėsčiomis pasiekį Pietų polių.