Tarptautinė mokslininkų grupė pirmą kartą ištyrė, kodėl Evereste, aukščiausioje pasaulio viršunėje, žūsta tiek žmonių. Statistiškai tai ne tik aukščiausias, bet ir daugiausia gyvybių pasiėmęs kalnas. 2009 m. paskelbtos pirminės tyrimo išvados nustebino, nes paaiškėjo, kad pagrindinė mirčių šioje viršukalnėje priežastis ne sniego lavinos ir pneumonija, kaip buvo manyta iki šiol.

Mokslininkai, išanalizavę 212 tragiškai pasibaigusių kelionių į Džomolungmą, rengtų nuo 1921 iki 1996 m. nusprendė, kad dažniausiai alpinistų žūties priežastimi tapdavo ne ligos ir žmonių klaidos, o staiga pablogėjusios oro sąlygos.

Svarbiausios tyrėjų grupės išvados:

Per 86 m. žuvo net 1,3 procento visų mėginusių įveikti šią viršunę. Pagal šią statistiką, Everestas pati pavojingiausia pasaulio viršukalnė.

Priešingai, nei buvo manoma iki šiol, įveikę 8000 m. žymą, kai trūksta deguonies, žmonėms sutrikdavo smegenų veikla net jei jų plaučiai puikiai funkcionuodavo.

Dauguma žuvusių alpinistų buvo pervargę.

Dauguma šerpų, vietinių gyventojų, lydinčių alpinistus, žuvo palyginti nedideliame aukštyje. Dauguma alpinistų užkopę virš 8000 m., daugiausia leisdamiesi nuo viršukalnės.

Vidutinė ekspedicija į Everestą trunka 60 parų. Dauguma alpinistų žūsta tą pačia, arba sekančią dieną, kai įveikia kalną. Paprastai leisdamiesi žemyn.

Staiga pabjuręs oras lėmė 25 procentų nuotykių ieškotojų mirtis.

Šaltinis: risk.ru