Į Islandiją sugrįžau su „Ditmos projektais“

Islandija – Ledo ir ugnies šalis, stebinanti savo grožiu ir verčianti nerimauti dėl nuolat kintančio oro. Tai maža ir atkampi sala tarp Atlanto vandenyno ir atšiauriųjų Grenlandijos bei Norvegijos jūrų, pusiaukelėje tarp Europos ir Amerikos. Saloje gyvena apie tris šimtus tūkstančių norvegų ir keltų (airių) palikuonių, kurie yra atlaikę ir aukso amžių, ir badą bei marą.

„Krantas dūmuose”

Šioje šalyje ir gyvenau, ir dirbau, ir turistavau. Dar neužmiršau, kad vasarą temperatūra čia retai kada pakyla virš 18-os laipsnių (aukštikalnėse apie 5-10), o žiemą čia nėra labai šalta, nors salą nuolat šiaušia šiaurūs Atlanto vėjai. Dabar į šias vietas mielai užsuku keliaudamas, šįsyk su Ditmos kelionių agentūra. Drauge su kitais turistais žaviuosi unikalia Islandijos Gamta bei netipiniais, šildomais geoterminiais vandenimis, miestais. Toks visų pirma yra Reikjavikas (išvertus – krantas dūmuose) – pati šiauriausia pasaulio sostinė, kurioje ir spiečiasi daugiausia šalies gyventojų – apie 180 tūkst.

Vienintelis kelias

Įdomiausia, jog šioje šalyje yra tik vienas kelias, kuriuo galima apvažiuoti aplink salą, – štai kodėl niekada nepasiklystama. Nors per 100 ar 300 km. galima nesutikti nė vieno žmogaus, nė vienos gyvenvietės…

Nusileidę oro uoste Keflavike, kelionę po šalį pradėjome rytų kryptimi. Čia 30 km. spinduliu galima išvysti tris žymiausius objektus. Pirmasis – Gulfosas, įspūdingiausias krioklys, ilgam paliekantis įspūdį. Antrasis objektas – Geizyras. Jį jau iš tolo „išduoda“ į debesis besiveržiantys dūmai. Tai karštosios versmės ir verdantys purvo telkiniai (temperatūra nuo 110 iki 120 laipsnių). Šiuo metu aktyviausias, nuolat į aukštį išsiveržiantis geizeris – Strokkuras. Toliau mus pasitinka stebinantis savo unikalumu Pingvelyro slėnis. Gruntas čia taip įskilęs (4 metrų plotis ir 40 metrų gylis), jog, anot mokslininkų, po daugelio metų Islandija bus padalinta į dvi dalis.

Vartai į pragarą

Tolyn į pietus aplankome vis dar veikiantį vulkaną Heklą (1491 m). Pasak senų gyventojų, tai – vartai į pragarą. Mat šis ugnimi pulsuojantis kalnas – tai pats aktyviausias vulkanas Islandijoje, išsiveržiantis kas dešimt metų ir nušluojantis viską, kas pasitaiko kelyje, – taip žuvo ne kartą atstatinėtas prie pat kalno įsikūręs kaimas. Iš viso saloje „verda“ apie 20 aktyvių vulkanų.

O į neįprastą europiečio akiai Vik miestelį pravartu pasižvalgyti iš viršaus. Žemyn, kalno šlaitu besidriekiantys islandiški namukai žavi kaip senovinės architektūros pavyzdžiai. Stogai – žolių bei samanų, nameliai prisiploję prie kalno lyg būtų įmontuoti į uolas… O žmonės, gyvenantys juose – atviri ir nuoširdūs turistams.

Šalia žydrojo ledyno

Nors Islandija yra sala, bet, kaip vikingų palikuonys, Islandijos gyventojai domisi viskuo ir ne tik moka priimti keliaujančius, bet ir patys mėgsta keliauti. Kaip ir mūsų tautietį, islandą sutiksi visur, – keliaujantį, dirbantį bei gyvenantį užsienyje, pagaliau, kaip tikrą vikingą, užsiimantį verslu.

Toliau pravažiuojame Eldhrauno teritorija, kur susikaupė didžiausia išsiliejusios lavos masė… O dar toliau – pats kelionės „cinkas“ – išvysti ledyną iš arti, pastovėti ant 0,5 km. storio ledo… Ir dar ta nepaprastai žydra ledynų spalva.

Ne, Islandija iš tiesų yra nenupasakojama – ją reikia pamatyti.

Tomas