Aistra speleologijai Kastere užvaldė, kai jis, būdamas vos penkerių metų, vieno pasivaikščiojimo kartu su šeima metu, įlindo į grotą. Meilės tamsiausiems urvams mokslininko nepaleido daugiau nei pusę amžiaus.

Net po daugelio metų jis prisiminė šį pirmąjį susitikimą su požemių pasauliu: “Kai žengiau pirmą žingsnį į grotą, mane apėmė virpulys ir nuojauta, kad stoviu ties paslaptingo ir nepažinto pasaulio vartais. Iki tol net neįsivaizdavau, jog egzistuoja pasaulis, kurio niekada neapšviečia saulė. Norėjo pasinerti į tą amžiną tamsą, kuri tvyrojo grote, ir nueiti iki urvo galo“.

Nuo dvylikos metų, kai jau galėjo be priežiūros išeiti iš namų, Kastere pradėjo savarankiškai tyrinėti gimtosios Gaskonijos urvus ir prarajas. Aplinkiniai pastebėjo keistą paauglio potraukį tamsiems žemės plyšiams ir jį net praminė „maniaku“ ir „lobių ieškotoju“. Vs sulaukęs 26 m. Jis nušluostė nosį visiems, kurie mėgo iš jo pasišaipyti – Montespano urve aptiko tiek priešisoriniais laikais gyvenusių žmonių daiktų, kad ši kolekcija net buvo pavadinta „požeminiu priešistorinio meno muziejumi“. Specialistai buvo sukrėsti, kai nustatė, kad Kastere rasti piešinių ir moliniųs skulptūrų am-ius 15000 metų..

Po šio atradimo sekė kiti ir jau ne tik gimtojoje Prancūzijoje. Iki 1960 m. prancūzas išlandžiojo apie 1500 urvų visame pasaulyje. Įdomiausia, kad savo pomėgiu jis užkrėtė ir šeimą. Ekspedicijose dalyvaudavo jo mama, žmona, brolis, keturios dukros ir sūnus, dėl to kai kurie nauja atrasti urvai pavadinti Kastero šeimos narių vardais.

Speleologas buvo ne tik puikus mokslininkas, praturtinęs akademinį mokslą naujomis žiniomis, bet ir puikus savo pomėgio populiarintojas. Jo rašytos knygos apie požeminį pasaulį išverstos į daugelį pasaulio kalbų.