Lietuvoje pokario pasipriešinimo dalyviai nestatė grandiozinių bunkerių. Turbūt Punios šilia atstatyas Ąžuolio – Dominyko Jėčio, Dainavos apygardos vado, žuvusio 1947 m. rugpjūčio 11 d. Punios miške, bunkeris vienas iš didžiausių Lietuvoje. Šis objektas atstatytasm tačiau, sprendžiant pagal atsiminus, jis atkurtas netiksliai. Gaila, kol kas neatstatyta netoliese buvusi šaulių salė – bunkeris, kuriame tilpo, pagal Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimus, iki 60 partizanų, buvo rengiami vadų susitikimai.
Kur kas įspūdingesni Ukrainos partizanų požeminiai statiniai. Sovietų okupantų ataskaitose minimi atvejai, kai buvo aptinkami bunkeriai, kuriuose slėpėsi po pusšimtį kovotojų. Aptinkamos ir užuominos, kad pasipriešinimo kovų pradžioje buvo pastatytos ir kelių aukštų požeminės gyvenamosios patalpos bei ligoninės, kuriose galėjo gydytis iki šimto karių.
Norime papasakoti apie vieno iš Ukrainos pasipriešinimo armijos (UPA) vadų Jaroslavo Melniko, slapyvardžiu „Robertas“, vadovavusio Karpatų apygardai, tragišką žūtį ir bunkerį.
Tragedijos pradžia buvo kai 1946 m. spalio 21 d, NVKD sulaikė mūšyje sužeistą vieną iš „Roberto“ pagalbininkų – Karpatų apygardos tardytoja „Limaną“ – UPA turėjo savo saugumo struktūras ir beveik visą valstybinę struktūrą. Pogrindyje buvo net išrinktas parlamentas.
Per tardymą „Limanas“ neišlaikė ir pasakė, kad žino, kur slepiasi „Robertas“ su savo apsaugos būriu bei pasakė, kad vadas po kelių dienų turi persikelti į kitą bunkerį, skirą žiemojimui. Sovietiniai smogikai tokios progos negalėjo praleisti.
Sekančią dieną į Jarovo kalno apylinkes buvo išsiųstas visas vidaus kariuomenės pulkas ir patyrusių smogikų grupės. Partizanų slėptuvės paieškos truko savaitę ir tik spalio 31 d. sovietai rado vadavietę. Ji aptikta beveik atsitiktinai – šviežiame sniege vienas iš patyrusių NKVD darbuotojų pastebėjo kvadratinę įdubą – pro įėjimą į slėptuvę besiskverbianti šiluma ištirpdė sniegą.
Į pasiūlymą pasiduoti partizanai atsakė šūviais ir pradėjo derybas su sovietais, kurie suprato, kad su jais deramasi tik tam, kad būtų užtemptas laikas. Visgi NKVD priėmė žaidimo taisykles, nes norėjo tokio lygio vadą, kaip „Robertas“ paimti gyvą. Paryčiais slėptuvėje nuaidėjo šūviai ir dar po poros valandų iš bunkerio pakeltomis rankomis išėjo žmogus. „Jesnij“ slapyvardžiu prisistatęs kovotojas pasakė, kad jis iššaudė visus bunkeryje buvusius žmones, nes norėjo likti gyvas. Su jo pagalba NKVD iš slėptuvės ištraukė 6 kūnus, tačiau „Roberto“ tarp jų nebuvo.
Prasidėjus tardymui. „Jesnij“ prisipažino, kad apie pirmą valandą nakties vadas įsakė jį, kartu buvusią žmoną ir pavaduotoją „Skala“ užkasti specialiame tunelyje, kuris turėjo slaptą išėjimą iš bunkerio. Kur vedė tunelis niekas nežinojo. „Robertas“ taip pat įsakė, kad kai jis bus užkastas, apsaugos būrys turi susiprogdinti, kad neliktų jokių pėdsakų apie pasislėpusius partizanus, kurie tikėjosi, kad apsupusiems smogikams pasitraukus sugebės atsikasti ir išeiti į paviršių taip likdami gyvi.
Kai viskas buvo paruošta ir vadas paslėptas, beveik visi apsaugos būrio vyrai nusižudė. Tik kai likęs apsaugos būrio vadas norėjo susprogdinti slėptuvę, „Jesnij“, nenorėdamas mirti, jį suvarpė serija iš automato. Šį faktą patvirtino ir NKVD tardytojų apžiūra.
Smogikams nepavyko rasti įėjimo į slaptą tunelį ir buvo susprogdintas visas bunkeris. Pos sprogimo rusams vėl einant į slėptuvės vidų pasigirdo šūvis. Šį kartą slaptas tunelis buvo atrastas. Paaiškėjo, kad per sprogimą po žemėmis žuvo „Robertas“ ir jo žmona Tania. „Skala“ dar mėgino juos atkasti, tačiau suprato, kad vadas miręs, o šalia slėptuvės NKVD pareigūnai ir prasiveržti nepavyks. Nematydamas kitos išeities, partizanas nusišovė. Taip šiame bunkeryje žyvo devyni ukrainiečių kovotojai, vienas buvo suimtas.
Be ginklų slėptuvėje buvo rasta ir 28 sovietiniai ordinai bei medaliai, 11 partinių bilietų, 30 komjaunimo bilietų, 180 sovietinių karių dokumentai ir daugybė kitų dokumentų, „Jesnij“ išdavė ir kur yra žiemojimui parengtas kitas „Roberto“ bunkeris. Ši slėptuvė taip pat buvo sunaikinta.
