Ketvirtas laivų savinininko ir škiperio Jenso Amundseno sūnus iš pradžių pakluso šeimos norams ir įstojo į Kristianijos universitetą, tačiau greitai suprato, kad jo nedomina tokio specualybės, kaip gydytojas, architektas ar buchalteris, nes visą gyvenimą sėdėti kabinete netraukė. Jis dirbo jūreiviu ir šturmanu laivuose, dalyvavo ekspedicijose į Arktį.
1903-1906 m. Amundsenas pirmasis jachta apiplaukė Šiaurės Ameriką. Keliaudamas Šiaurinėmis platumomis, jis sekė žuvusios Franklino ekspedicijos pėdomis, tačiau nusprendė nedaryti lemtingos klaidos – King Viljamo salą jis apiplaukė ne rytine jos pakrante, bet vakarine, kur farvateris buvo ne toks pavojingas. 1904 m. jis plaukdamas irkline valtimi, nes laivui tai būtų per daug pavojinga, jis ištyrinėjo seklų Simpsono sąsiaurį ir praleido žiemą Arktyje. 1905 m. jis toliau tyrinėjo sunkiai pasiekiamus rajonus Kanados šiaurinėje dalyje ir, peržiemojęs trečią kartą, Beringo sąsiauriu išplaukė į Ramujį vandenyną. Kelionę baigė San Fransicke. Mokslo visuomenė džiūgavo, nes jau seniai niekas nebuvo pargabenę tiek naujos geografinės medžiagos.
Amundsenas svajojo pasiekti Šiaurės ašigalį, tačiau kai išgirdo, kad 1909 m. jį aplenkė Robertas Piris, pakeitė planus ir nusprendė traukti į Pietus, kur žmogaus koja dar nebuvo žengusi. 1911 m. prasidėjo Amundseno ir anglo Roberto Skoto varžytuvės, kas pirmas iškels savo šalies vėliavą virš ašigalio. Beje, norvegas tik patiems artimiausiems draugams prisipažino, kad jo kelionės į Arktį tikslas ne moksliniai tyrimai, o didelės mokslinės reikšmės neturinti kelionė į ašigalį. Spalio 20 d. penki norvegai šunų kinkiniais, kuriuos tempė 52 keturkojai, leidosi į kelionę ir po 35 d., gruodžio 17 d., mėnesiu aplenkęs varžovą, Amundsenas pasiekė tikslą. Ant vietos, kuri pagal jų skaičiavimus ir turėjo būti ašigalis, jie pastatė palapinė ir pasiskirstę pamainomis, kas valadną stebėjo saulę sekstantu. Keliautojas nenorėjo suklysti. Įsitikinę, kad tikslas pasiektas, keliautojai savo pėdomis pasuko atgal ir po 39 d. laimingai pasiekė laivą.
Visa Amundseno ir jo bičiulių kelionė į ašigalį užtruko 99 d. , tačiau pasaulis apie sėkmę sužinojo tik 1912 m. kovo 7 d., nes po kelionės kinkiniais jiems žiemą teko praleisti laive tarp ledų.
Į kitą kelionę norvegas leidosi tik po šešerių metų, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. 1918 m. jis mėgino pasiekti ir Šiaurės ašigalį sekdamas Fridtjofo Nanseno pėdomis, tačiau šį kartą sėkmė nusigręžė nuo keliautojo ir tikslo pasiekti jam nepavyko.
Tiesa, ašigalį Amundsenas visgi pamatė savo akimis, nors ir nepavyko ant jo savo rankomis iškelti vėliavos. 1926 m. norvegas su bendražygiais praskrido virš Šiaurės ašigalio italų aeronautikos inžinieriaus Umberto Nobilės sukurtu dirižabliu, pavadintu „Norvegija“. Jie išskrido iš Špicbergeno 1926 m. gegužės 11 d. ir po dviejų dienų nusileido Aliaskoje. Ir po šio žygio keliautojo laukė triumfas. Kartu su bendrakeleiviais, jie važiavo per Ameriką prabangiausiame geležinkelio kupė ir kiekvienoje stotelėje juos sutikdavo minios gerbėjų.
Šio triumfo įkėptas italų inžinierius nusprendė pakartoti žygį ir 1928 m. gegužės 24 d. jis dirižabliu “Italija” pasiekė Šiaurės ašigalį bei dvi valandas skraidė virš šio atšiaurios vietos. Grįžtant atgal dirižablis sudužo. 1928 m. birželio 18 d. Amundsenas išskrido kaip gelbėjimo misijos vadovas ieškoti dingusios Nobilės ekspedicijos. Tai buvo paskutinė jo kelionė. Lokių salos rajone Barenco jūroje, radistas pranešė, kad skrenda tirštame rūke, vėliau ryšys nutrūko. Lėktuvas, kuriuo skrido Amundsenas iki šiol nerastas.
Roaldas Amundsenas gimė 1872.07.06 netoli Oslo, žuvo 1928.06.18 Aliaskoje.
