Unikalioje centrinės Kroatijos vietoje – tarp Adrijos jūros ir Velebitų kalnų – yra gražus, jaukus ir nedidelis kurortinis miestelis Starigrad Paklenica. Žemėlapiuose dėl mažumo pažymėtas ne itin ryškiai. Turistams labiau žinomas kaip seno romėnų laikų miesto Zadaro „priemestis“. Būdamas strategiškai palankioje vietoje – netoli įžymusis Plitvicos ežerų nac. parkas, Krka upės krioklių nac. parkas, Cornati salų parkas, Paklenicos nac. parkas, – tai žinantys ir vertinantys renkasi poilsį būtent čia.

Ten šeimą užklupo Antrasis pasaulinis karas ir būsimasis ugnikalnių ekspertas įsijungė į pasiriešinimą prieš nacių okupantus.

Kristupas Kolumas (Christopher Columbus ) g. 1451 m. spalį, mirė 1506 m. balandžio 20 d.) žymiausias visų laikų jūrininkas ir keliautojas, kurios vardas tapo bendriniu ir plačiai naudojamu prekės ženklu. Per savo audringą gyvenimą keliautojas patyrė šlovę, turtus, tačiau mirė skurde pamirštas savo amžininkų.

Aistra speleologijai Kastere užvaldė, kai jis, būdamas vos penkerių metų, vieno pasivaikščiojimo kartu su šeima metu, įlindo į grotą. Meilės tamsiausiems urvams mokslininko nepaleido daugiau nei pusę amžiaus.

Ketvirtas laivų savinininko ir škiperio Jenso Amundseno sūnus iš pradžių pakluso šeimos norams ir įstojo į Kristianijos universitetą, tačiau greitai suprato, kad jo nedomina tokio specualybės, kaip gydytojas, architektas ar buchalteris, nes visą gyvenimą sėdėti kabinete netraukė. Jis dirbo jūreiviu ir šturmanu laivuose, dalyvavo ekspedicijose į Arktį.

Nuo pirmojo rizikingo žygio Skoto nesulaikė net tai, kad tuo metu jis buvo vienintelis savo senutės motinos ir keturių seserų maitintojas. Norėdamas sužinoti, ką reiškia keliauti Šiaurėje, jis net važiavo į Norvegiją, konsultuotis su žymiu Arkties tyrinėtoju Nansenu.

Būsimasis keliautojas nuo vaikystės svajojo įrodyti, kad šie pasakojimai tai ne tik sagos, bet realūs istoriniai faktai. Užaugęs ir tapęs žinomu geografu, Severinas pradėjo raustis archyvuose ir su nuostaba aptiko, kad airių misionierius Brendanas greičiausiai, tūkstančiu metų anksčiau už Kristupą Kolumbą ir keturiais šimtais metų anksčiau už vikingus, pasiekė Šiaurės Ameriką.

Daug kam atrodė, kad tokio beprotiškos mintys sveiko statistinio buržua galvoje negali gimti. „Dauguma mokslininkų iki mano kelionės tvirtino, kad senieji finikiečiai ir egiptiečiai negalėjo mėnesiais keliauti vandenynu, nes neturėjo tinkamų laivų. Mokslo vyrų nuomone, senovės gyventojų laivai buvo per silpni, kad atlaikytų uraganus. Istorijos ekspertai tvirtino, kad nė vienas save gerbiantis mokslininkas net gali planuoti atstatyti senovinį laivą, kuris labiau primena plaustą, ir su juo mėginti plaukti per vandenyną“, – prisiminimuose rašė Hejerdalas.

Pradėkime nuo žymiausio Kusto kūrinio – akvalango. Būtent šis prietaisas pakeitė tiek povandeninių archeologų darbą ir tapo neatsiejama daugelio ekstremalių pojūčio mėgėjų „garderobo“ dalimi. Dar tolimais 1943 m., remdamasis Kusto brėžiniais ir atkakliais reikalavimais, inžinierius Emilis Ganjanas sukonstravo „povandeninius plaučius“ – aparatą, kurio pagalba žmogus ežeruose ir jūrose jaučiasi kaip žuvis.

Taip, rizikuodamas gyvybe ir sveikata, prancūzas nusprendė įrodyti, kad žmogaus organizmo galimybės neištyrinėtos, o išgyventi galima pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Mokslininkai ir jūreivystės specialistai, išgirdę apie tokius planus, tik kraipė galvomis ir, geriausiu atveju, Bombarą vadino pamišėliu.